Maža mergaitė rankose laikė du obuolius. Jos mama šypsodamasi paklausė savo mažosios princesės: „Mieloji, ar pasidalintum vienu iš dviejų obuolių su savo mamyte?”
Mergaitė kelias sekundes žiūrėjo į mamą, o po to greitai atsikando vieno ir kito obuolio.
Mama pajuto kaip dingsta šypsena jos veide, bet labai pasistengė neparodyti savo nusivylimo, kad jos mylima dukrelė nepanoro pasidalinti su ja obuoliu.
Staiga mergaitė ištiesė vieną iš atsikąstų obuolių ir pasakė: „Mama, paimk šitą, jis saldesnis”.
Nesvarbu kiek mes suaugę, patyrę ir žinantys žmonės, niekada neskubėkime teisti kitų, suteikime jiems galimybę paaiškinti. Tai, ką mes matome, gali būti apgaulinga! Dažnai matydami tik bendrą vaizdą mes klystame dėl tikrųjų kito žmogaus motyvų.
Tegul 2025-ais metais su jumis būna žmonės, kurie pasiruošę ne tik atkąsti daugybę obuolių tam, kad jums atiduoti patį saldžiausią ir tegul su jumis būna žmonės, kuriems jūs pasiruošę atiduoti geriausia!
…tikrąją laimę norim visi surast, ieškome, blaškomės, bandom kažką suprast… bet prisiminkim: kai buvom vaikai, laimingi buvome tikrai, galbūt todėl, kad tos laimės reikėjo mažai
Žmogus ateina į šią žemę ne tam, kad krautų turtus, rinktų plojimus, ieškotų garbės. Mūsų tikslas turi būti amžinas. O amžinas tikslas – tai mūsų sielos tobulinimas.