Advokatas Algirdas Bauža

Advokatas Klaipėdoje

Temos

PaSIdalinkime šunį

Kaip padalinti šunį (jeigu kam labiau patinka katės – tai katę).

Oi, ne taip pasakiau, ne „padalinti“, o „paSIdalinti“ ir gal ne katę, o katiną.

Jeigu sutuoktiniai nutraukdami santuoką nepasidalija turtą tarpusavio susitarimu, tai turtas dalijamas teismine tvarka. O ką daryti su naminiais gyvūnais arba žuvytėmis akvariume?

Situaciją aptarsime šuns pavyzdžio pagalba.

Kodėl šuns, o ne katės ar katino? Ot todėl!

Neretai šuo – šeimos narys, o įstatymiškai – daiktas kilnojamas ir nedalijamas. Todėl padalinti šunį natūra, kaip butą, būtų paprasčiausia, bet neteisėta ir…. siaubinga. Po tokio padalijimo daiktas netektų savo esminių savybių ir jo tiesiog nebeliktų.

Daiktas, tai yra šuo, gali būti asmeninėje nuosavybėje arba bendroje nuosavybėje.

Jeigu šuo įgytas iki santuokos arba vienas iš sutuoktinių gavo jį kaip dovaną, tai pagal bendrą taisyklę bus laikoma, kad šuo – asmeninė nuosavybė.

Vienintelis būdas įrodyti, jog šuo yra bendras – įrodyti, kad kitas sutuoktinis į jį įdėjo tiek lėšų, kad iš esmės padidėjo šuns vertė. Ar galėsime tai įrodyti? O gal šunų ekspertai – kinologai (katėms – felinologai) pagelbėtų atsakyti į tokį klausimą?

Antras variantas – šuo bendras. Jis buvo pirktas santuokos metu arba padovanotas abiems sutuoktiniams. Jų abiejų meilė šuniui neleidžia nustatyti prie kurio iš jų labiau emocingai prisirišęs šuo ir priešingai. Kaip teismas gali nustatyti, kurį iš sutuoktinių, šuns šeimininkų, labiau myli šuo?

Emocionalaus prisirišimo, meilės apimties, sudėties, dydžio nustatymui ekspertizės nepaskirsi, o šuns nepaklausi.

Ar teismas vertins kokias šuns gyvenimo, išlaikymo sąlygas siūlo kiekvienas iš sutuoktinių? Kaip ginčo sprendimą įtakos nepilnamečių vaikų buvimas? Gal vaiko buvimas teigiamai įtakos tiek šuns, tiek vaiko vystymąsi, o gal vaikas tampys nebejauno šuns uodegą ir kenks šuns, kaip daikto, savybėms?

Vienareikšmiškų atsakymų nėra, tai teismų praktikos reikalas.

Kai teismas visgi nuspręs, kuriam iš sutuoktinių atitenka šuo, tai šunį gavęs sutuoktinis turi kitam sutuoktiniui sumokėti kompensaciją už jam priklausančią šuns, kaip daikto, dalį.

Teks nustatyti šuns vertę, priklausomai nuo jo veislės, amžiaus, „pagerinimų“ ir kt..

Taip pat reikia atsižvelgti į aplinkybę, kad šuniui neretai priklauso visokie guoliai, pagalvėlės, dubenėliai, pavadėliai, žaisliukai ir pan. Kartais tų daiktų – šuns priklausinių – vertė didesnė negu pačio šuns.

Dažniausiai sutuoktiniai geruoju išsprendžia tokius klausimus, pvz. mano praktikoje buvo atvejas, kai šunų augintojų šeima sutarė, pas kurį pasiliks augintiniai, o kitam atiteks būsimi augintinių palikuonys, tačiau buvo ir teisminių ginčų dėl augintinių atvejų.