Advokatas Algirdas Bauža
Advokatas Klaipėdoje
Search
Pažįstamas prašo paskolinti pinigų, bet nežinau kaip geriau tai įforminti – paskolos sutartimi (rašteliu) ar vekseliu?
Negalėčiau vienareikšmiškai atsakyti, nes abu paskolos įforminimo būdai yra teisėti. Manau, svarbiau ne kaip įforminti (čia pasirinkimo klausimas), bet kaip atgauti skolą, nes kaip gerai beįformintum, jeigu paskolos gavėjas neturi jokio turto, darbo arba turimas turtas jau areštuotas už ankstesnes skolas, arba girdėjote apie jo ketinimus išvykti dirbti į užsienį ir t.t. ir pan., tai paskolos įforminimo būdas nebeturės esminės reikšmės savalaikiam paskolos grąžinimui.
Grįžtant prie klausimo galiu tik trumpai paaiškinti vekselio ir sutarties skirtumus.
Pagal Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 2 straipsnio 1 dalies nuostatas vekselis – vertybinis popierius, kuris išrašomas šio įstatymo nustatyta tvarka ir kuriuo jį išrašęs asmuo be sąlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui pats arba įsako tai padaryti kitam. 81 straipsnis numato, kad vekselio turėtojo reikalavimai patenkinami ne ginčo tvarka ir vekselio turėtojui pateikus rašytinį prašymą pinigams iš skolininko išieškoti, notarai Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgalioto institucijos nustatyta tvarka padaro vykdomuosius įrašus vekseliuose. 82 straipsnis nurodo, kad vykdomieji įrašai gali būti ginčijami ieškininės teisenos tvarka.
Tuo tarpu sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę (CK 6.154 str. 1 d.). Reikalavimai pagal sutartis nagrinėjami teismuose Civilinio proceso kodekso tvarka.
Kitaip sakant, nesumokėjus pinigus pagal vekselį jo turėtojas kreipiasi pas notarą ne ginčo tvarka dėl vykdomojo įrašo, o nesumokėjus pinigus pagal sutartį paskolos davėjas kreipiasi į teismą ginčo tvarka. Tiek vekselis, tiek notaro vykdomasis įrašas, tiek sutartis gali būti ginčijami teisme ieškininės teisenos tvarka.
Rinktis Jums.
Jeigu viskas atrodo painu ir atsirado mintis, kad gal visai neskolinti, prisiminkim Šventojo Rašto žodžius: Prašančiam duok ir nuo norinčio iš tavęs pasiskolinti nenusigręžk (Mt 5, 38-42).
Dalintis įrašu:
Atgalinės nuorodos
Atgalinių nuorodų nėra.
© 2012 Advokatas Algirdas Bauža.
Sprendimas 
Komentarai
Kiek teko skolinti, tai geriausia tai įforminti vekseliu.
Norėčiau išplėsti šio klausimo ribas. Kai skolina vienas kitam „apylygiai“ subjektai, tai iš esmės ir riziką dėl grąžinimo jie prisiima apylygę.
Tačiau jei paskolos davėjas kokia nors greitų paskolų bendrovė o gavėjas – eilinis nuvargęs pilietis, tuomet rizika įstatymu paskirstoma kažkodėl nevienodai: paskolos davėjo pusėje visi įstatymai, policija, teismai ir antstoliai. Pavargęs pilietis iš esmės negali nei kaip nors gintis, nei net bankrutuoti, jei paskolos grąžinti neįmanoma. Lietuvoje tūkstančiai žmonių jau pateko iš esmės amžinon bankų ir kredito kompanijų vergijon, kadangi įstatymai niekaip neriboja jų plėšikiškų užmačių.
Pats gi mechanizmas atrodo taip: laiku nesusimokėjęs pilietis prispaudžiamas arba per antstolius su antstolių paslaugų įkainiais dažnai viršijančiais paskolų sumas ir tas sumos visuomet dengia ne ieškovas o atsakovas; arba, ką labiausiai mėgsta kreditoriai, „taikos sutartimis“, kai visos nesumokėtos sumos kartu su visomis palūkanomis apiforminamos kaip naujos paskolų sutartys. Matematiškai perskaičiavus palūkanos, už pradžioje suteiktas realias paskolas padidėja kelis, o kartais net keliasdešimt kartų (ne procentų) ir niekas mūsų tėvynėje vargšo nabago nuo tokių aferų negina – „vsio zakonno“. Žmogelis išeina iš banko netgi dėkingas (kadangi mokyklinį aritmetikos kursą jau seniai pamiršo) ir paskui metų metus kapanojasi perrašinėdamas sutartis ir džiūgaudamas, kad taip lengvai išsisuko, nors dažniausiai jau kelis kartus grąžino ir pradinę paskolą, ir palūkanas.
Šiaip, galima būtų sakyti, kad „durnių ir bažnyčioj muša“, bet…. Kadangi Lietuvoj tokių žmonių skaičius jau artėja prie milijono, galima drąsiai tvirtinti, kad šitas bankų ir greitųjų kreditų bendrovių žaidimas (be pralošimo galimybės) yra pagrindinis krizės variklis ir visos ekonomikos stabdis. Nes didžiulė viso nacionalinio produkto dalis (mano skaičiavimais 15-20%) iš vidaus vartojimo nusiurbiama tiesiai į užsienio bankininkų kišenes.
Reiktų tik 2 įstatymų šitam visuomenės vėžiui įveikti:
1) Antstolių išlaidas dengia ieškovas ir atsakovas lygiomis dalimis;
2) Perrašant kredito sutartis kaip naujas sutartis palūkanų dydis negali būti pakeistas į didesnę pusę skaičiuojant nuo pradinės sutarties sumos ir įskaičiuojant visas jau padarytas įmokas.
Pinigų skolinimas – tai biznis. Norint kad biznis būtų naudingas visuomenei reikia jam uždėti bent mažiausią apynasrį. Kita vertus būtina, kad visi žaidimo (biznio) dalyviai prisiimtų vienodą riziką, nagrinėjamu atveju ir skolintojas ir kredito gavėjas.
Ar galima šitaip ar panašiai suformuluotą klausimą pateikti konstituciniam teismui?
Beje, neseniai priimtas fizinių asmenų bankroto įstatymas kvepia vien tik tuo, kad bankai apskaičiavo, jog vidutinis jų „apsėstas“ klientas pasieks leistiną bankrotui įsiskolinimo sumą tik tuomet, kai bent trigubai viršys pradinę (vidutinę) paskolos sumą ir bus tą pradinę sumą bent tris kartus padengęs….
Apskaičiavo ir tvarkingai „išdūrė“ visą gerbiamą Lietuvos Seimą…